Ožio diena, švenčiama lapkričio 12 dieną, anot etnologų – įspūdingos rudens palydos, padėka derliaus dievams. Tai paskutinė rudens šventė.
Tada gyvulėlius, naminius paukščius suvarydavo į tvartus, baigdavosi ganiava ir piemenukams prasidėdavo tarsi atostogos, o kol jie ganė, nuo ryto iki vakaro būdavo lauke ir kartais sulydavo, sušlapdavo ir tada saulės prašydavo dainuodami, kad juos sušildytų.
Beganydami piemenėliai ir pažaisdavo, pašokdavo, pasierzindavo, pajuokaudavo.
Piemenėliai, kad greičiau pasibaigtų ruduo, imtų snigti, nereikėtų ganyti, darydavo taip: varydavo baltą ožką ar avį apie tris beržus 27 kartus ir rėkdavo:
-Sniegas, sniegutis, sniegelis!
Arba dainuodavo:
Tu, baltas oželi, atnešk man sniegelį,
Atnešk man žiemelę, didesnį šaltelį,
Kad nereikėtų ganyti, rūbelių lydyti.
Šiemet ir mūsų darželio vaikai, atkartodami protėvių tradicijas, šoko , dainavo, juokavo bei sniegelį šaukė. Tarsi nugrimzdome į praeities laiką, o mūsų pečius apgaubė ramybės laiko skraistė.
